Mano kūryba („J eilė žmonių“) (2002-2010 m.) (75)

*

Besiklausantys šunys. Vienišos baltų plytų sienos. Belapės obelys su vaizdu į kalnus. Kokie laimingi žmonės, matydami šį reginį kasdien, pagalvoji.

Tušti keliai ir baltos pievos. Į Šiaurę. Namus.

Dar vieni metai. Dar viena išpažintis. Sau.

-
Renkamės. Gatvėmis. Bažnyčion.
Miesto šviesų gyvatės juodame danguje.
Mes - angelų sparnai. Vakarui.
Sodinsim sparnus po 6 eilėj.
Klupdysim, statysim, giedosim, aukosim – už juos.
Bažnyčioje – tarp miesto šviesų gyvačių juodame danguje.

Vyšnios

Vyšnias vištos perėjo ant bet kokio medžio. Topolio, akacijos, miške, alėjoje ir t.t.

Radę kauliuką, nurydavo, radę medį – tūpdavo perėt.

Kadangi negalvojo, niekada vištos nepagalvojo, kodėl peri vyšnias. Mat visai šalia, ant tilto į marias, šalimais dviejų suoliukų, žiūrinčių į skirtingas puses, augo medis – vyšnia.

Taip ir toliau vyšnias perėjo vištos, taip ir toliau vyšnias nokino vyšnia.
Taip ir toliau bus.

2010–05–13 laukiant saulės

l. alėja. virš – griausmas -
vienas, du, trys (sekundės = kilometrai) – kitas

lyja nuo dangaus,
lyja nuo medžių -
žiedais ir vandeniu

l. alėja. virš suolo – mūsų – skėčio -
lietus nuo medžių,
lietus nuo dangaus,
lietus vandeniu ir žiedais

2010–04–24 Pasivaikščiojimas

Nuo pragaro pusėj tilto, nešančio upėn mintis, mirusių beržų ir neišnešiotų jų lapų, ateini į rojaus pusę – žalias pievas, besipučiančius medžius, jais sustatytas alėjas, tik ir galvojančias išpūstais lapais savo kelią nuo lietaus dengt, ar pabėrus kankorėžių, sulenkt prie savęs kokį žmogelį, šiam nusilenkiant ir kišant prie nosies tą kvapų rojaus kvapą.

Tokiais (kai iš pragaro ateini iki rojaus) vakarais, staugt mėnuliui prie linijos rikiuojasi šunys, nė nenutuokdami, kas už jų – juos stebi.

Bokštas

Morkų medžiotojas Mor taip ilgai tolo nuo savo šalies sienų morkų ieškodamas, jog pasiekė nematytą negirdėtą dalyką zuikiui – pasaulio kraštą (skardį). Pasaulio krašto (skardžio) apačioje matėsi belakstą įvairiaspalviai daugiaausiai padarai, o tolumoje plytėjo nesuvokiami toliai mėlyno vandens. Keisčiausia, jog toli toli, tarytum už vandens, matėsi geltonai švytintis bokštas.

Mor apstulbęs grįžo į savo šalį ir papasakojo ką matęs. Kas patikėjo, kas pirštus prie smilkinio sukiojo, tačiau aišku viena, zuikiai sunerimo išgirdę apie paslaptingus gyvūnus, bokštą ir mėlynus vandens tolius (vėliau pramintus Morkų vandenynu).

Nei jie to vandens tiek buvo matę, nei toliau už savo šalies toli ir ėję, tačiau vienaip ar kitaip teko tai padaryt ir zuikiai laivą pasistatė to bokšto ieškot. Pastatė DEŠINĖJ savos šalies pusėj, kur nebuvo skardžių ir prie vandens priėjo, o bokštą Mor kitoj pusėj matė – KAIRIOJOJ.

Nusibraižė pirmą galvon šovusį žemėlapį (su skrituliu, dviem banginiais, gyvate, bokštu, sava ir menama laimės šalim) ir išplaukė patys drąsiausi (du teatsirado) laivu, visos susirinkusios ir netylančios minios palydėti (miniai ne tiek naująjį ir patį pirmą laivą, kiek vandenį mėlyną pamatyt rūpėjo). Nuspręsta buvo plaukti tiesiai tiesiai į DEŠINĘ, kol pasieks planetos KAIRĘ, į ką atsimuš, tad ir pasileido per visą apvalią savo planetą į tą paslaptingą bokštą atsimušt (nė nesuko galvos, kad gali kur kitur pataikyt).

Zuikiai mažyčiai, tai ir pasaulis jų paprastas, plaukė plaukė ir atsimušė bokštan. Kiek bekėlė pūkuotas galvas viršun, viršaus neišgalėjo pamatyt. Tesimatė didžiulė galva įvairiaspalvio daugiausio padaro prie ilgojo geltonojo bokšto pritvirtinta.

Už bokšto atsivėrė saulėtos pakrantės, tų padarų nė ženklo nesimatė. O ir iš čia pažvelgus į tolį, zuikių šalis tamsi atrodė, darganota, dar ir tuos žvėris atsiminę, zuikiai čia persikelt sumanė.

Laksto, pliuškenasi zuikių tauta nuo šiol ir nė nesusimąsto, jog kažkados ir čia jų gentainių gyventa. Kovojo šie su daugiaausiais padarais daugel amžių, o nugalėję šiuos, bokštą pastatė su daugiaausio galvos atvaizdu. Įveikę padarus ir patys išnyko, tik bokštas bepaliko...

Pasakėlė apie miesto kvapą

Šiandien zuikių miestas kvepia obuoliu, ryt kriauše ar vyšniom, arba kuo tik zuikiai patys panorės.

Tolyn už miesto auginami didžiuliai vaisiai, uogos ir daržovės. Prinokę jie laidais atitempiami iki „kvapo bokšto“, kuriame įstatyti kvapą skleidžia.

Kuomet vaisius, uoga ar daržovė sudžiūva, supūva ar tampa suvalgyta(as) musių (pasitaiko, jog ir patys zuikiai šiais paskanauja), arba tiesiog zuikiams kvapas atsibosta – šį pakeičia kitu.

Nė karto dar zuikių miestas jokia daržove nekvepėjo. Sklinda kalbos – jos nekvepia. Nežinia, spėju ne viena zuikių karta dar mieste pasikeis, kol šio kvapas moderniu ar postmoderniu taps (bulvės, kopūsto ir kitų neklasikinių kvapų).

Pasakėlė apie zuikių pievelę

Už diena ir naktį atvažiuojančių, ir išvažiuojančių autobusų ir už jų stoties – pievelė zuikių auga.

Tupi zuikiai kiaurą parą zuikių pievelėje ir stebi autobusus bei jų keleivius – skirtingose pusėse sėdinčius ir taip vis kitą kelionės pusę matančius.

Pastebi zuikiai, kad dienom, autobusui braukiant miškingu keliu link stoties, keleivių akys ir taip ne bespalvės būdamos, saulės spindulių išmargintomis tampa.

O naktim zuikiai pastebi, kad skirtingas lempučių skaičius (dažniausiai dvi) skaitančius ir šiaip šviesą mylinčius keleivius iš viršaus apšviečia.
Stebi zuikiai jau ilgai. Kol kas tik tiek pūkuotieji pastebėjo. Prabėgs vieni kiti metai ir bus pastebėję daugiau. Tuomet papasakos man, o aš jau užrašysiu ir Jums parodysiu.

Pasakėlė apie Lapę

Miestelis „Lape“ pasivadino ir skulptūrą jos pasistatė, kuomet vienam berniukui už miestelio išėjus ir ant kalnelio palipus, lapė sutikta balsu žmogaus prabilo ir du jos lapiukus nupraust paprašė, už tai pažadėjus miestelį saugot.

Berniukas lapiukus nuprausė, o miestelio žmonės pasakoja iki šiol tą lapę matą naktim. Miestelis saugus ir ramius miegus sapnuoja. Naktį – lapė, dieną – lapės skulptūra jį saugo.

Pasakėlė apie Mėnulį

Kopūstus kiškio, zuiki, per pilnatį sodink. Tatai, kaip ir kiekvienas zuikis, taip ir šios pasakėlės zuikiai žino, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip iš pirmo ūso atrodo.

Kaip mamos jiems pasakojo, išriedėjo jiedu – pūkų kamuoliukai, vėliau į zuikius išaugę, iš kopūstų.

Išriedėjo, išaugo, po pačią susirado ir patys kopūstus auginti pradėjo – du zuikiai – Zui ir Kis.

Kaip ir užaugo, taip ir gyveno jiedu su šeimom prie Mečetės, šios didelės būta ir iš Zui kiemo nė dangaus per ją nebuvo matyt.

Kai medžiuose paukščiai ėmė dažniau kalbėt (zuikiam nesuvokiama kalba) ir išvis iš kažkur pasirodė (amžina paslaptis kur šie dingsta atvėsus orams ir kaip vėl pasirodo), žino zuikiai nuo seno, kad jau laikas kiškio kopūstus sodint.

Paukščiai kalba, beliko mėnulio pilnaties sulaukt, tai ir spokso vakarais užvertę galvas dangun zuikiai su šeimom, mėnulio pilno laukia.

Prisirpo baltas mėnulis, Kis jau ir kopūstus sodina, o Zui tebežiūri galvą dangun atstatęs, kaip delčia, taip delčia ir kaip trys, taip trys mėnuliai.

Kis kopūstus jau rauna, į maišus šiuos krauna, o Zui tebelaukia, kaip delčia, taip delčia. Ir taip metai iš metų būtų buvę, jei Zui pas Kis į svečius nebūtų užsukęs. Gi žiūri iš Kis kiemo į dangų ir savo ūsais negali patikėt – viena mėnulio pilnatis baltuoja, kai tuo tarpu pas jį kieme, – kaip delčia, taip delčia ir kaip trys mėnuliai, taip trys mėnuliai.

Suprato Zui, kad į Mečetės mėnulius vis žiūrėjo, o tikrojo nė nematė. Supratęs tai, Zui jau irgi kopūstus kasmet sodina, tik prieš tai pas Kis į svečius užsuka ir į dangų pasižiūri – akim mėnulį patikrina.

Pasakėlė apie Dievą

Ėmė ir paėmė zuikiai žuvį raudoną, gyvenusią sau akvariume. Ėmė, nesgi metas kažką garbint, žemės yra šventyklai, mokslas klesti, visko apstu, nuo to net nuobodu.

O zuikių būta savotiškų, ogi – raudonų (ne veltui ir dievą raudoną pasirinko). Deginosi, tepėsi, murkdėsi dažuose, ištepliojo taip sienas visas, paklodes, daiktus, save ir kitus.

Kur tik kaklą pasuksi zuikių mieste – nutepliota, ar guli tuntas zuikių (puikių) prieš saulę – rausta ir galvoja, kokie šaunūs bus. Tai va, zuikiai su niuansais, o kur naują dievą (žuvį) kišt, tai taip ir nenusprendžia.

Profesorius Triušiauskas ją šaldyt siūlo, daryt nuotrauką ir padalint visom šeimom (su įsakymu ant sienos pakabint) su prierašu – dievas.
Zuikevičius – žuvį miške apgyvendint (prieš tai šį pasodint), žarna maistą teikt (nuo komisijos kėdžių greit kritika pasipylė – žuvis negyvens miške tarp medžių, jai vandens reikia!).

Tad laikas bėga, o kaip su dievu elgtis ir neaišku (galop valdžia nutyli ar žuvis vis dar gyva (mat oficialiai ji vis prisikelia – juk dievas).

Laikas bėga, o aš su žuvim nuo tų zuikių pabėgau, žuvis akvariume, o aš ją maitinu, o zuikiai, kas juos žino...

Konferencijos „Kur kišt dievą“ programėlė

1 planas
Profesorius rau. (jo raudonybė) Zuikevičius:

Projektas „Dievas miške“, esminės idėjos:

a) Medžiuose tupės (būtent tupės) – taip teigiama oficialiuose popieriuose) apsauginiai – gerai įdegę (raudoni) zuikiai
b) Medžius sodinsim apvalius (estetiškas grožis), žarna – teiksim ja žuviai maistą (išskyrus vėdarus).

2 planas
Profesorius rau. Triušiauskas ir jo „Dievas nuotraukoje“ projektas

Projektus vertins: ūsučiai, protučiai (aišku raudoni) – zuikiai komisijos nariai, jų atsivestiem vaikam (mažiem zuikiam) žaidimai galvoj, tad jie nevertins.

Pasakėlė apie meilę

Gyveno karvytė (Dumedžiukė – pagal skaičių medžių ant salos, kurioje ganėsi – pavadinta) ir jautukas (Medžiukas, - mat tik vienas medis jo saloje teaugo).

Pamilo jiedu vienas kitą bežiūrėdami į vienas kito salą, tačiau negalėjo susitikt, dėl vienas kito salas skyrusio upelio.

Daug vasaros dienų jiedu suko galvas, kaip čia susitikus. Suko ir susuko – nuvertė savo salų medžius į upę, perėjo jais Medžiukas pas Dumedžiukę į salą ir taip susitiko.

Iš tos meilės gimė ne viena graži istorija ir diena, o ir veršiukas (karvės vaikiukas) ne vienas, o nuo to laiko, kai salos liko be medžių, Medžiukę ir Dumedžiuką žmonės praminė tiesiog Karvyte ir Jautuku. Mačiau ir dabar jiedu kartu ten ganosi – laimingi.

Pasakėlė apie didvyrį

Pabaisa baisa S formos kaklu,
kurį slepia I formos dėže,
zuikį vieną mylimos prie jūros laukusi,
ir gėlių traukinuką paskui save jai atitraukusį,
užpuolė nakčia.

Bet,
kiekviena pasaka didvyrį turi (ir ši ne išimtis) –
kuris tamsiom, gūdžiom naktim zuikius prižiūri,
nušviečia kelią,
budi pajūry, kur zuikiai savo mylimų belaukdami jūroj skyles pražiūri.

Išvaikė pasakos didvyris ir pabaisą,
su dėže ant kaklo užmauta.
Vėl apvalios gėlės, spalvota meilė ir minkštais kailiukais zuikiai visur vaikštinėja.

O paprastas zuikis iš paprasto zuikio – riteriu, o tas jau didvyriu tapo, kai autobusu važiuodamas, šviesulius keturis pamatė danguj skrendant. Iššoko, nepažįstamose žemėse, galvos nuo nuskrendančių nenuleisdamas. Nuskrido šviesuliai, o jis prie vienuolyno, nepažįstamose žemėse, liko, kur jį nuėjusį – vienuoliai riteriu aprengė. Riteriu aprengtas, šviesulius atminęs ir į orą nuo to pakilęs – didvyriu tapo.

Pasakėlė

Dramblį apsikabinusį eglutę žalią, puoštą stiklo bumbulais (čia ir angelai besijuokiantys, vyšnios prisirpusios, varvekliai nutįsę, meškinai nesulysę), pažadino poskyris pasų. Mat naujovė, pasas privalomas nuo šiol šaly žvėrių.

Ir ėmė žvėrys tam pasui fotografuotis, mat be nuotraukos paso nedaro. Atėję šeimom, net po šimtą į vieną nuotrauką sutilpdavo. Begemotas su visom gėlėm, kurias augino, fotografavosi, begemotė visas suknias aplink suguldžius. Vienas net savęs su mėnuliu nuotrauką atnešė, o dramblys surinko viską ką brangiausio turėjo – draugus du – meškį ir zuikę ir nusifotografavo trise.

Ėmė ir netilpo straublys nuotraukoj. Poskyry pasų nuspręsta buvo, jog dramblys be straublio ne dramblys, tad niekas jo neatpažins.
Ėmė ir nufotografavo straublį atskirai (straublį laikė du berniukai zuikiai iš gatvės), bet poskyry pasų kilo nesutarimų vėl – straublys be dramblio ne dramblys.

Ėmė ir įdėjo į pasą abi nuotraukas – dramblio be straublio su draugais ir straublio be dramblio su dviem jį laikančiais berniukais iš gatvės.

Imk ir sugalvok, jei gudrus, kur tas dramblys tose dviejose nuotraukose, juk tiek daug čia visko: dramblys be straublio, meškis, zuikė, straublys be dramblio, du berniukai zuikiai iš gatvės.

Pamiršo greit visi tuos pasus, keitės valdžia, sugalvojo pasų spalvą keist, uodegų nuotraukas dėt, vėl visi fotografavosi, kas uodegų neturėjo, dirbtines nešiot pradėjo. Juokai pasauly kaip dėjos, taip ir dėsis, o dramblys atsiguls prie eglutės žalios ir sapnus gražius sapnuos, pabudęs pasakos juos man, o aš paseksiu juos tau.

*

1

Bažnyčios, ant kėdės pastatytos, vakarinį laikrodį akimis pajaukiau. Pasibaigęs. Įsmeigiau žemėn pagalį, su šviesa gale, nušviesti tamsą. Vabzdžiui tinka ir maža diena. Didelės žmogui.

nuo kieto spurda.
kieta šventa taurė lėliukei.

ežys atėjęs,
pasirėmęs
lėliukę nori ėst.

2

Suskrido (lyg maži begemotukai link jūros). Suskraidė taip visą dieną. Plyšusią išjungiau.

3

„Adata gali atrodyti kitaip“ – skamba naujiena, atsiradus adatoms, perdūrusioms vabalus, drugius ir kitką.

4

Adata velkasi vabalą per dešinį antsparnį, drugį per pilvelį.

5

Pirmos moters – adatos krūtys ir šlaunys iš mompase skrituliukų.

6

Adatos gerbia viena kitą sveikindamosi:

voveryte tu
voveryte tu

Dar niekam vovere nepavyko pasipuošt.

Prieš kates

„Bus žalia, išsipūtę medžiai sumažins erdvę, bus jaukiau galvot. O dabar, renkamės langą ir dedame X, jei jame tai, kas numatyta (mielo, gero, o gal ir blogo). Bus jaukiau galvot, bet sunku padėti X.“

Mes prižiūrėtojai. Prižiūrime langus, o skaičiuojant ir gaudant medžius, kurie tam trukdo, kyla nesusikalbėjimo (trumparegystės – anot kačių) problemos.

Iš tolo medis ant stogo
Su katėm to stogo

Apklausėm miau
Miau užsirašėm
Išvertėm miau
Miau medžio nematė

Kates sunku išversti. Jos meluoja apie medžius.

(v2)

1

Jie prižiūrėtojai. Prižiūri langus, o medžius, kurie trukdo tai atlikti, – skaičiuoja ir gaudo. Negalima lango paversti ne langu, elgtis už jo ne taip, kaip numatyta, kitaip jį atims. Madingi vaizdai languose šį sezoną (suteikia teisę nuplauti stiklą):

Maži langai – rankomis laikomos uogos.
Dideli – nenuspręsta.

2

Kyla ir nesusikalbėjimo (trumparegystės – kačių nuomone) problemų „rūpinantis“ medžiais.

Iš tolo medis ant stogo
Su katėm to stogo

Apklausėm miau
Miau užsirašėm
Išvertėm miau
Miau medžio nematė

Kates sunku išversti. Jos meluoja apie medžius (prižiūrėtojų nuomonė).

3

„Pridengto lango“ namai. Prižiūrėtojai čia dažniausiai ateina skųstis, tarkim: „Bus žalia, išsipūtę medžiai sumažins erdvę, bus jaukiau galvot. O dabar, renkuosi langą ir dedu X, jei jame tai, kas numatyta (mielo, gero, o gal ir blogo, bet šito nesimokiau). Bus jaukiau galvot, bet sunku padėti X.“

Medžiai trukdo, tad juos gaudom, tačiau katės vadina mus trumparegiais ir slepia medžius.

Saulės užmėtytoja

Noriu šokti.

Iškvėpdama saulę, kaskart labiau mėnuliu kvapią,
Lendi per zebro kailiu trauktas duris į suoliuko kambarį,
Varvekliu sumestų drabužių varvėjimu, naują šokį braukdama.
Tave žino žemė, kuria tolsti kampo link.
Naktį jis tave, dieną tu jį – takais supi.

Pasitrauk.

Perrengi gėlę –
Persirengi

Eime kitur.

Atsistoji, Žaliasage – aake Raudonsage – aake, prie jūros peizažo –
Jūrą užstoti man

Jūra šešėliu pas akmenis su sprogdinimo viela atsigula,
Užmeta saulės pakraščius lūpomis,
Paleidžia plaukus vakaro šviesoms, akis kvapams,
Rankomis įsikimba ir kvėpuoja kaip kalnuos – kol prie jų ir jau juos.

Nešoksiu.

Galvoji apie kampą. Kampas.

Po To

Jis išsirito asbesto juostelių dėžutėje. Iki Jo pranašai ragino statyti laukimo suolelį, tik tiek. Ant stogo.

Šėlo nuo Jo žodžių – „Kas čia? Kaštonas. Ar lipti? Nereikia.“ Trumpam. Po to liūto užsimanė, po to stumbro užsimanė. Jis tebuvo drugelis.

Prisikėlė stalčiuje, uogienės nuo kojų sudžiovintas. Nepamena drugelis ten spalvų.

Kas rytą vištos kilo aukštyn savo mėšlu ir šaltais saulėgrąžų kotais. Aš drožinėjau kaimynus malkose, tryniau jų veidus žiedlapiais ir garsiai tardavau – „filmuoju“. Kai pelenų kibire baigėsi tulpės, kartu ir spalvos, užmigau turėti didelius cukraus gabaliukus ir tirpinti juos ramunėlių arbata, o pravėręs stalčių – pamatyti Dievą su visa Jo šeimyna.

Vabalai

1

Sustumtos kėdės. Po lietaus lango garsai toli. Drėgnas grožis šaudant akių dėmėmis.

Vabalų sparnai po stiklu vandenyje. Dar kelios valandos gyvybės. Geriau nei pirmą kartą. (apvedžiota)

Koks grožis gražesnis – drėgnas ar sausas?

1. Matyti – pripažinti, kad jie yra 
2. Ramybė – priimti juos be pykčio 
3. Grožis – suvokti jų gražiąją dalį

a) Drėgnas (judrus) duoda
b) Sausas (nejudrus) ima

Lašas
Tuoj

- - -

Meilė

- - -

Saulutė
Jau

Naktį sparnai sušlaps, patikrink. (pabraukta)

2

Išardytas laikrodis, kurį vadini „Kirmėlė ir vabalas liežuviu išvalytoje akyje“, iš oro vandenyje išsinėręs šiaušiasi. Ten jį ir prisuki. Skirtingais greičiais.

Danguje išvydau apšviestus debesis kraunančius lizdą.

Pagaliukai
Amarų tamsa
Spindi

Laužiat pagaliukus
Siaurutei vazai

- - -

Suspausit
Tamsą vabalų

Kieme taip skaniai kvepia slyva. Mielas kvapas. Tavo Mažoji draugė serga.

Kastuvas vikšrams užkasti. Jų mirtys pasaulį palieka tau. Pasaulį savo duoda tau. Vėl mane pravirkdei savo žodžiais.

3

Grožiesi Mažąja drauge. Ji meta visus akmenukus iš karto.

Mano kraujo grupė tikriausiai panaši į tavo, o sapnai dažnai pasigauna ir išpaišo visas rankas.

Nėra mėnulio –
Nėra kaklo

4

Numarinai. Atrodo numirė ir vėl gyvas.

Sklinda aviečių kvapas. Tokia šios gatvės taisyklė. Stovi geltonos plastmasės name ir nebandai aiškinti visko vienu kvapu. Net Dievo. Čia eksperimentas, taip dažniausiai nedarai.

5

Esu dviveidė. Tau reikia ne akių, o kūno veido. To didesniojo.

6

Pešioja vabalai laiką saulėgrąžoje. Kuria ko dar nėra, bet dils ir net baigsis. Geriau jau bus vaza. Kas gėlę įmerks.

Seki Mažajai. Jauti ką jaus po septynerių metų. Supiktės.

7

Lūpos laižosi
Mėnulio lietaus keramikos
Džiovinamos.

Keli galvą stebėti žvaigždes.
Keldamas moterį matai ir dienomis negali to pamiršti,
Kol naktimis klausai jos kūną skruostais.

Kreidele pieštai, besileidžiančiai saulei iškratei dar gyvą mėgintuvėlių tamsą.

Iš dienoraščių

2002–09–07
Šiandien sapnavau mūsų vestuves. Buvo viskas taip realu, kad vos iš tiesų nepatikėjau, kad tai įvyko. Gėriau limonado „Ieva“, sesė iš to šaipėsi. Buvau pasivažinėti. Tamsu. Pašto dėžėje buvo du laiškai, tačiau nei vieno, kurio tikėjausi. Liūdna. Didelę dienos dalį skaičiau knygą – ir vien apie meilę. Kasėm bulves, roviau pupeles, skyniau cukinijas, grėbiau agurkus ir viskas. Tikiuosi bus geriau.

2003-vasara-21
Ligoninės teritorija. Maža mergaitė šviesiais plaukais ir margaspalve kuprine keistai mane nužvelgė, gal baimė kažko nesuprantamo. 

Pastebiu žmonių žvilgsnius, lyg ir užuojauta juose. Koridorius. Penki, šeši žmonės jame. Vis keičiasi. Du linksmi senukai. Vieno ryškūs antakiai, kito pliktelėjusi galva su smulkučiais žilais plaukais. Veiduose šypsenos. Vienas antros grupės invalidas. Antrasis tuo metu pasakoja apie 15 procentų nuolaidą. 

Siena vietomis nubėgusi, gal pelijanti.

Kėdės, prastai laikosi. Aš stoviu visi sėdi. Prie manęs dar vienas senukas, kiek jaunesnis ir kalbesnis. Pastebiu jo batus, tvarkingi. Moteriškė taisosi pėdkelnes, koridoriuje pasirodo dvi merginos. Išsidažiusios, ir kažkodėl man atrodo labai panašios, nors tokia mados tendencija. Gražios jos, manau... 

Seselė nuplovė mano koją ir ištarė žodžiu: Daug kailiuko numetei… O aš bandau išžiūrėti kas dedasi už kitų durų, bet tematau tik lipduką su užrašu „mažiau pūs pilvuką, ilgiau miegos“, nejau man kada ten teks vesti savo vaikus. Šviečia saulė. Mačiau raudoną, ir kodėl aš susilaužiau koją?

Gydytojo kabinetas. Daktaro žodžiai „sugiję pusėtinai gerai“. Viskas... manęs nebėra koridoriuje, nei apskritai ligoninėje... sėdžiu namuose ir bandau išjudinti tą visai nejudančią kojelę...

2003-vasara-23
Geriausia žmogų pirmą kartą susitikus pasikeisti akiniais. Tik aš vieno niekaip nesuprantu. Kaip žiūrėdamas į akis galiu suprasti daug ką apie pati žmogų vien iš jo akių. Ir vienaip galvoju ir kitaip – nieko. Tai tas pat kaip ir kartą skaičiavau kaip skruzdėlei atrodome mes – žmonės. Nepaaiškinami dalykai.

Man tokie dalykai labai malonūs. Labai karšta. Deginuosi prieš saulę. Mačiau net vieną įdomią personą, žmogų su pakabintu ant kaklo alaus buteliu. Taip ir nebespėjau pakabinti iškabos: „Karosas“. Mat aš vieną sesės draugę vadinu Karosu. Vakar taip norėjau miego, bet žiūrėjau filmą, po to klausiau tokios lengvos muzikos, kad atrodė tuoj atsiplėšiu nuo savo kūno, matyt jau buvau beužmiegąs.

Sapne nusikėliau į praeitį, kokį 100 metų atgal... Diena dar nesibaigė, dar ko nors sugalvosiu. Minčių perteklius, tik neturiu ant ko išbandyti.
Kieme siaubinga audra. Staiga dangus aptemo, vėjas blaško viską kas gyvą. Tolumoje dunksi griaustinis, gamta tarytum kažko laukia. Štai ir lietus, didžiuliai lašai. Stebiu viską pro langą, dar suspėjau išsigelbėti. Grįžo mama, visa šlapia... Vasara!

2003-vasara-27
Sėdžiu ant žalio medinio suoliuko, po žalialapiu, pasipuošusiu smulkučiais žiedeliais šermukšniu. Sėdžiu, o aplink mane zuja mano nesutramdomi gerbėjai – uodai.

2003-vasara-08
O buvo taip. Aš vėl kapinėse. Stovėdamas pačiame tako viduryje sugalvojau pasimankštinti laikydamas rankose ramentus. Ir vos tik pradėjau, nė nepastebėjęs ar išgirdęs, kad kažkas man ateina už nugaros, trenkiau senutei. Dar kiek ir ji tikrai būtų pergriuvusi. Ji ant manęs šaukia, aš teisinuosi. Ir visada man taip.

2003-vasara-24
Visos mano pienės jau pasipuošė lengvais pūkeliais. Buvo geltona, dabar balta.
Mane vijosi vapsva, tai aš tik su 1 ramentu laksčiau po namus.
Mūsų baseinas labiausiai traukia raudonus sliekus ir katinus – poetus.

2003-vasara-25
Sukonstravau „Vėjo matuoklį“. Sudedamosios dalys: baltas siūlas, tualetinis popierius, du akmenys, elektroninis laikrodis, sumuštinių kepimo aparatas ir šermukšnio šaka. Veikimo principas: kuo labiau pučia vėjas, tuo mano aparatas garsiau pypsi.

2003-vasara-26
Audra. Griaustinis. Žaibas. Senelis pasakojo – jei į žmogų trenkia žaibas, auką reikia kuo skubiau įkasti į žemę. Pamažėle pamažėle ir vėl buožė prisikėlė.

2003-vasara-27
Sodinome Žioveinius, gal tiksliau žiūrėjau kaip sodina. Tikriausiai mano mėgstamiausia: saldi sriuba su grietine ir svarbiausia „gunguliukais“. Pamenu su seneliais kepdavome voveraites (voveraičių formos blynelius). Senelis jų nevalgydavo, nes pasak jo, tai gyvi padarėliai.

2003-vasara-28
Piešiu. Viskas raudona.

2003-vasara-08
Šis rytas man labiausiai priminė vasarą. Šlapias ir žalias...

2003-vasara-14
Senasis mokyklos kiemas. Trys mažos kinietės su įvairiaspalviais kaspinais plaukuose. Miestas gyvenantis ateityje ir kiekviename kieme po vis tą patį žmogų. Iškasta žemė, molis...

2004-01-28 18:06:47
Yra kalnas. Tą dieną nepakėliau galvos. Kalne yra duobė. Tai buvo vakare. Ji rodė kelią, kažkados čia šoko… Aplink laukai, tyla ir kambarys. Svirpliai ir saulė.

2004-01-28 18:16:00
Šalčio kvapas. Lietus… Niekada nesuprasta meilė. O jeigu medį papurčius? Sušlapčiau, pabusčiau? Kieta po kojomis…

2004-01-28 18:25:08
Sėdėjau. Juodu praėjo nieko aplink nematydami. Ji ėjo. Jis nervingai ieškojo kur padėt rankas. Užkliuvo už žolės… Tai man priminė dalelę savęs. Tamsa ir mėnulis. Kartais nepajauti jų burtų… Ir visas atsiduodi tam, ko net nesupranti… Tam kas slepiasi, tu ieškai ir žinai, kad dėl to verta gyventi…

2004–07–05
Dviratis. Minu. Ji sėdi ant bagažinės. Prisiliečia. Tamsūs plaukai. Jai per dvidešimt. Lietus. Jauki tamsa. Kambarys. Ji skaito. Žmogus atsidaro. Kažkas tokio akyse. Ryžtas. Balsas.

2005–03–19
Bažnyčia, aš tave ten atvedžiau. Žiūrėdavau į ją, tu pagalvojai… Ji krisdavo žemyn, tik tiek… Po to žmonės man sakė, kad ten eiti vien dėl tavęs negalima. Jie tik sakė, nors nebuvo matę angelų, o aš taip.

2005–05–28
Per 5min. laisvės al. ties 32 nr. praeina 69 žmonės. Ar chuliganų mamos chuliganės? Nervuota ir sustojusi. Kas turi nutikt žmogui, kuris gyvena tik praeityje, nes šneka balsu su praeities žmonėm, nors jų nėra šalia. Čia apie sustojusią, o apie nervuotą – tu ją pažįsti. kažkodėl nenustebčiau, jei ji nusižudytų. Akys.

2005–05–29
Pasaulio pabaiga, taip pagalvojau tik vėliau. Pirma atpažinau „domino“. Geriau įsižiūrėjęs išvydau vienuolę su racija. Priekyje manęs ėjęs ėjo toliau. Procesija liko už nugaros. Duonos ir žaidimų. Kam iškrypusiai visuomenei to reikia? Penktadienis, Vytauto bažnyčia, garso įrašas ir mirtis. Tai jau nyksta?

2005–05–30
Buvau Šančiuose. Kai mantai nauja, visa taip pasakiška. Žmonių mažėja, kol lieki vienas su besišypsančiu ir nuolat kalbančiu sau senuku. Nesupratau ką jis kalbėjo, bet jis laimingas. Tie medžiai, ta šypsena ir toji senovė...

2006–05–07
sumauti flamingai. jų kaklo formos vamzdis tave nurengia.

2006–05–19
lempa sėdi kėdėje ir žiūri pro langą.

2006–06–08
papūga, briedis, varlė ir du ežiukai.

2006–06–10
nusižiūrėjau kokį šunį norėčiau turėt. linksmai susiraukusį nedidelį trumpaplaukį.

2006-xx-xx
neturi lėktuvai bokštų su kryžiais

2006–10–25
robotai negali miegot.
jiems duotas mygtukas –
raudonas, užmigt.

2007–03–29
vaikštau su miauksinčiu,
murkiančiu,
miau miau,
savo katinu,
kitaip dar Cu.

po tiltu bučiuojasi papūgos (jo mėgstamiausios). čia sutinkam mergaitę.

metrai spalvų nuo tilto iki žemės,
šimtas septyniasdešimt centimetrų jos.

ji, Cas, aš ir pavasaris.

2007–07–13
mėnuli, matau tave.
tu manęs ne.

kai judu su saule danguj,
renkuosi tave.

2007–11-xx
stabdykim paskaitą,
junkim lauk dienos šviesos lempas
ir žiūrėkim per langus į lyjančią tolumą

2007–12–01
Gyvenantys prie gatvės

Prašau pakeisti elektros stulpą. Nepatinka ir jis, ir jo elektra, o ypač viršūnė – lempa. Per ją tiek mano katinas, tiek aš – neužmiegam.

2007–12–01
-	Vištiena persike.
-	Ne vištiena persike, o vištienoj abrikosas.
-	Bet čia tikrai vištiena persike. (pokalbis su drauge)

2007–12–17
Kometa su gėle sustatytos,
o žvaigždutė lopšy –
apie šeimą galvoja gėlė –
naktinukas – vakare patvory

2008–04–20
Pradinėse matavo galvas – dujokaukėms, kaip dar šlapias šakas laužui. Sėdėjom po keturis. Kas vyriškais, kas moteriškais batais. Augom. Dujokaukes pamiršo.

2008–09–18
Ar dievas pamiršo savo dievą?
Ar žmogus pamirš savo dievą pats tapęs dievu?
Ar mūsų dievo dievas galvojo apie savo dievo dievą?

2008–10–18

metų išpažintis bažnyčiai

pradžia. kas sėdi, klupi, braižo nagu raides – kyla.
bažnyčioj, skaudančia gerkle, maldos nė neprasižiojus,
piešiniai tikrais dažais apie nesančius ir nebuvusius žmones ir gyvulius – užvertus galvą.

elektrinės žvakės, visos vienu spaudimu jungiamos ir išjungiamos,
choras, į kurį negalima žiūrėt, tik girdėt.

gipsinis šventasis, 
kada jis užkris, kada gėlės prie jo nuvys, ar nukrenta kartais rožančius nuo rankos jo?

mano eilė, beldimas ir jau mano balsas –
kelis kartus dėkota dievui už vieną naują žmogų, kelis kartus netikėta, pamiršta apie dievą, nesilankyta namuose dievo, kelis kartus meluota, neklausyta – senelių, tėvų, sesės.

daugiau neprisimenu, išmokta formulė, eilė už manęs tokių pat.
po išpažinties, maldų užduotis, jau pamiršta ar neišgirsta.
atsiklaupimas prieš paveikslą moters ar vyro – ant kilimo,
greiti žodžiai – maldom vadinami.

metų išpažintis sau

po balto kostiumo ir juodos–bordo togos – mokslo baigimas.
po vasaros ir po dienų daugelio,
tiesiog savaime sienos, tampa sienom pas princesę.

*

Tąkart tavo sijoną pamatę gėlės,
pačios mėlynos būdamos,
atminė tave kartą prašius
kartu nusifotografuot

*

Žiūrėdamas į instrukciją, Dievas sudėliojo bokštą iš vandens lašelių. Tas save Žmogučiu pavadino ir balon atsigulė. Pramigęs porą balos potvynių su atoslūgiais, pabudo ir saulę viršūne užkliudė. Susiūbavo saulė, su visom žvaigždyno žvaigždėm, supykus. Nuvirto bokštas, pabiro lašeliai žmonėmis pavirtę ir iki šiol tebebyra.

*

Ruduo gražus. Gilės. Katinas užkastas. Sakyčiau išsikasa, bet kad negyvas. Ežiuku kirptos moterys, jų ašaros. Ne, jos netikros, tik tikrai ne stiklinės. O kas sako, kad nebūna stiklinių augalų? Pats tokius sodindavau, vakarais. Man jie nebuvo stikliniai, žuvims taip. Trenktos žuvys. Aš lygiai taip pat. Pasakei gražus, atsiminusi lapus vidury gatvės. Neskubi, aš ir. Lietus, nesišypsok… Aš ir jo laukiu. Buvai į ją panaši. Braidei po karštą vandenį.

Sunkios užuolaidos vasaros nakties langų. Mačiau ir per jas, garsais.

Biliardo rutulys, geltonas. Atsimeni, sakydavai, jog tai saulė? Man atrodė mėnulis gulintis gatvėje.

*

O gėlė jau pražydo. Tulpė netinka džiovinimui, iš baltos ji violetine tapo.

Retai girdžiu kreipinį jūs. Pasakė, kad pamiršiu. Gal todėl po 10 minučių dėsčiau moralą prispaudusiam sieną žmogui, sakydamas: pamiršk.

Pamatysi purslus, charizmatikai…
Raudona švieselė kryžiuje…

Kakava ir dvi. Seniau nebuvo daug plastikinių maišelių bėgiot lietuje. Stikline vabzdį į laisvę ar tik lietų. Tos oranžinės dienos, tos oranžinės akys, ta baimė lyg laimė prieš pabaigą.

Keltos rankos… Užtrenktos durys ir šuolis.
Jie alpsta. Kartoja jį. Nors daro su savim. Pašoka… Atlenkia galvas…

*

Ji sukelia kojas. Liucija elgiasi laisvai.
Ištinęs veidas. Šeši puodeliai ir gęsta žvakė.
Nėra draudimo traukti už jos kasų.

Patogiai atsigula. Išsitraukia veidroduką. Barškėjimas, varpeliai. Net nenorėdamas sutinku jos žvilgsnį. Traukinio rudos kėdės krato, kosulys. Keistai ryjasi gėrimas – vyšnių kompotas. Jeigu yra šviesa, matau pro langą.

Žmonės. Moteris mėlyna berete. Pro langą ji žiūri į save. Užsidengia veidą rankomis. Verkia. Tyla bildesys. Gęsta šviesos.
- Kam nors reikia laikraščių? – duona valgoma greitakalbe malda.
Vėjas darko metraščių lapus…

*

Naktį lietus juodas. Gėlės irgi juodos, žinau, tai tik tamsos melas. Įlipu, sumoku. Rikteli: už vieną ratą! Išvarys, jei sėdėsiu du. Noriu matyti tavo akis, nors gyveni kitą dieną. Nesi tarp daugybės žodžių, kuriuos girdžiu, bet esi tame lietuje. Aš jo nematau, tačiau man šalta.

Žmonės skirtingai sėdi. Bijo savęs. Išlipdami išsineša naują kvapą. Pirštų judesiu nuvalau langą. Visų akys pro jį, čia mažai vietos.

Tavosios akys, kurias atsimenu, ašarojo. Per jas pamačiau grožį ir pamiršau spalvą.

Gęsta langai kažkam nuspaudus jungiklį. Rausta lietus…

*

Naujoji Akmenė. Kaminai tarytum raketos, kaip kokiame fantastiniame ateities mieste.

Akmenė. Kapinės – moteris su raudonu skėčiu, lietus.

Orvydų sodybą. Žalias tankas su trimis raudonais šešetais ant šono. Kada čia tikrai grįšiu, su tavimi, o gal kuo kitu… Pradeda lyti lietus, visas šlapias kaip paklodė, bet visgi paskambinu didžiuliu, bent jau toks jis man pasirodė, varpu ir net pats nustebau kaip garsiai. Žmonės, aukšti ir žemi, šviesūs ir tamsūs ir visi kartu, visokios kalbos… Kartu… Tie patys jausmai, tėvai su vaikais, jaunos poros… Akmenys…

Kalniukas, užlipu pats, daug koplytėlių… „Alyvų kalne“. Viršuje palapinė, du linksmi veidai…

Plateliai, parkas. Sraigė eina per gatvę. Raganos uosis. 77 metrai, nesąmonė 7,7.

Renavo dvaras. Nespėju paskui mamą su skėčiu. Čia mokytojavo pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius, berods Ivinskis. Ir jei neklystu 1868–1873 metais. Gražu. Raudonos gėlės, balta. Lietus išryškina spalvas…

*

Pabuvau ten, kur pavėsyje sklando baltut baltutėliai pūkeliai… Kutena švelnus vėjelis… Pievos pievos…

VĖJAS
VĖJAS

Našlaitės…

Neatvažiuos voras
Žalias meldžiasi…

*

Šiltas vakaras. Žuvys baseine vis storesnės. Kai palieti galą. Apsisuki ir grįžti. Mačiau besileidžiančią saulę, kiti matė judančią žuvį, treti matė judančias kojas, kurios žiūrėjo į viršų…

*

Praeita vasara… Buvo taip karšta, kad visą dieną gulėjom. Gulėjom ant tokių labai kietų suolų. Vieną suolą sujungi su kitu ir gali atsigult. Guli. Guli. Imi svajot. Žmogėnas, kuris guli netoliese, labai mėgsta valgyt. Svajojam kaip valgom. Svajojam svajojam… Ir išeiname kalti suolų. Naujų suolų… Suolų kitiems…

*

Linkuvos vienuolynas: paplojus skamba labai gražus aidas, man pats pastatas primena arabų smėlynus. Langas. Skelbimas. Diskoteka, 2Lt Žmonių nemažai.

Rozalimas. Parduotuvė, yra net kaktusų. Dvi žmogystos, jų akys, kaip jų ir nebūtų. Kita parduotuvė: Knygos, dėvėti rūbai, sėklos – nepanašu, kad ji veiktų. Šiaip malonus miestukas – kaimelis.

*

Vilnius. Ten vyras ar moteris? Sniegas ant eglių. Suvirinti stalai, stiklas, niūniuojančios padavėjos. Kairėje rankoje šakutė. Dar rytas. Tuščia. 22–3 numeris. Ten vyras su šuniuku.

Bažnyčioj įvirtau į kėdę, o taip švelniai sėdaus.
Spardomas sniegas, kaip valgomi ledai.
Kai nori valgyt, visų pirma matai valgį, kad ir kur jis būtų.
Pinigų nebučiuoju, bet šiaip tai įdomiai atrodo.
Tiek gyrė vieną vietą, o man tai priminė mazochizmą.
Lengvi rūbinės numeriukai, kažkuo malonūs, aliuminiai.

Galvojau, kad lotyniškai parašyta, pasakė lietuviškai, pasilikau, teko vytis kitus.

Tualetas, langas jame, rodė jis tai, ko neturėtų rodyt, keista architektūra ten. Mergaitės į dešinę, berniukai į kairę.
Kuo didesnės erdvės, tuo mažesnis jauties, atrodo imk ir krisk kildamas.

Galvojau apie sagas ir kažką atlipusį, raudona, (tiesa, užuolaidos pas mane violetinės), bet pasirodė beprasmiška, o prasminga bent jau apsimest mieguistu, nes vis vien tamsu.
Išlipau ten kur reikia. Susipyliau kas liko, pataikiau į šiukšlių dėžę.


*

Veidrodis. Jei nori gali užeiti. Vieni jame mato save, kiti tik sieną...

*

Atsiprašau, ar jūs kartais neturite molio? Na rudo, aš juk prisikasiau prie vandens, mačiau jį. Turiu kastuvą, žalią. Šlapia, kasiu naktį. Tikrai neturite..? – tiesa, jau klausiau. O jei… Braškės ir molis… Raudona braškė man tokia panaši į… Braškę… Tikrai… Braškę… Einu namo, ieškoti molio…

*

Pirmą dienos dalį žiauriai nesisekė – seniai taip buvo. Antrą dalį sekėsi – taip seniai buvo. Kiti sakė, jau du metai taip nebuvo. Kitiems taip nebuvo, man gal buvo…

Pravertas langas, vakare, kai jau tamsu, tolumoje katilinė, dar vasara, statoma siena, valgau, tinklelis – žalias…

*

Buvo žiema. Užsukau į bažnyčią… Tuščia, tik viena moterėlė. Ir kaip jai nebaisu… Laiptinė… Kai tenka pagyventi tarp daugybės žmonių viename name, sunkiai prie to priprantu. Visi žino ką veikiu, o aš to nenoriu… Galop įsigyveni ir pats pradedi stebėti kitus… Buvo slidu… Jos jau nebebuvo… Pirmą kartą matau šią vietą žiemą… Švietė žibintai… Miegojau… Dar girdėjau jos balsą… Scenarijus…

Spaudžiau durų skambutį… Aptrupėję sienos, pro mažytį langiuką naktis… Na kodėl neatidaro..? Neatidarė… Koncertas… Gražios moterys… Tikriausiai…

Namas. Sena ir itin stora moteriškė. Laiptai į kelią. Moteriškė ir būrys vaikų aplink ją. Tarytum sustojęs laikas. Ir taip kasdien. Jie sėdi, žiūri, žiūri tolyn, bet kur?..

*

Lieptas per Nevėžį. Kodėl jis kalbose toks baisus? Nejau jis toks? Aš ten. Ne – visai nepanašu. Didžiuliai metaliniai strypai, po kojomis vanduo, toli jis… Krantas. Vėl atgal, bėgomis, karšta… Tik nedidelis supimas. Medžio šaka, kiti dar toli, o aš jau kabu ant jos… Varteliai. Smėlis. Kapinės. Pagarba, stiprybė – jiems, ten žemėje. Lenkiški užrašai. Metalas. Viskas tikra. Gėlės, pavėsis. Nemaloni moteriškė. Nėra dantų. Nusisuku. Vėlei kapas, ten kur mano šaknys… Ir aš iš jų… Žvelgiu į artimųjų akis. Senelis… Kaimas ir tie miškai, tolimi ir siauri keliai… Jie ten, bet su manimi…

*

Ir vėl mano gimtadienis. Niekuo nuo kitų nesiskirianti diena. Šią naktį sapnavau, kad aš vėl einu į dailės mokyklą, kažkokie klaidūs, tamsūs koridoriai su daugybe durų. Jie tokie šaltai, baugūs. Praveriu vienas duris. Už jų tamsoje, tarp blankios žvakių šviesos, prie didelio stalo, sėdi sulinkęs senis. Išvydęs mane jis puola aiškinti, kad čia tyrinėjamas pomirtinis gyvenimas. Aš bėgu lauk, o jis man šaukia: penkiasdešimt konsultacijų telefonu nemokamai! Atsikeliu.

*

Vaikštau gatvėmis, pakelėse telkšo balos, jose prilipę prie asfalto guli geltoni klevo lapai. Pakėlus galvą išvystu pilkus kaip pelenai debesis ir didžiulius, liečiančius dangų savo šakomis, medžius. Nuo jų krenta žalios gilės, rudi kaštonai. Senas žmogus parėmęs dviratį prie storo ąžuolo į rieškutę renkasi giles. Praeiviai einantys pro šalį keistai į jį pasižiūri ir vėl viską užmiršę, pasinėrę į savo rūpesčius nueina. Greitai einanti senutė, raudonu megztiniu, pasilenkia paimdama nuo šlapios žemės jaunyste kvepiantį kaštoną, tarsi prisimindama jaunas dienas. Žmonių galvos panarintos, jie skuba gyventi…

*

Jei neini į bažnyčią, tai reiškia, kad netiki? Ne – jokiu būdu. Kiekvienas iš mūsų Dievą gali laikyti vis kitu ir kartu tuo pačiu dariniu. Eini į bažnyčią, kiekvieną rytą ir vakarą meldiesi, laikaisi visų religijos papročių ir manai, kad esi tikintis? Tu labai klysti. Dievas ne stabas, kurį garbini ir nebūtinai tas, kokį jį tau parodo bažnyčia. Tikėjimas turi spinduliuoti gyliai sieloje. Tai protu nesuvokiamas ir niekaip nepaaiškinamas jausmas, o ne pareiga. Man asmeniškai Dievą įkūnija meilė. Meilė, kuri ir yra Dievas.

*

Visą lietaus sklidiną dieną praleidau Šiaulių knygynuose (spėjau įsimylėt). po to lauko kavinė ir slapios kėdės. kryžių kalnas po 11 metų.

Vakar nuostabiai praleidau laiką. Kaip niekad. Naktis tokia tamsi... Dizainas... Šokiai... Ir, po galais, visai nereikia keistis... Nėra nieko šventesnio už draugystę... Gyvenu nenuilstantį gyvenimą... Kupina šviesos ir šypsenos...

*

pilnatis, nuo jos prasidėjo viskas, tada net prieš ją buvo drovu. liepos, nesąmoningai jaučiau, vaidinti kieme... vaidmuo. ilgai, į akis, kadais tegalėdavom trumpai, bet tai buvo daug. dabar tik noras. bijojai, kad galėjau sau ką padaryt, klydai, net pats nustebau kiek dar turiu gyvenimo noro. kitu balsai ir aš melavau, atrodė tyras melas, bet jis buvo. žmonės meluoja. tuo kas yra, esamuoju laiku, tu esi, tu sau svarbiausia ir tai žinai.

*

Pasvalys, Likėnai, Pabiržė, Tatula, Žalsvės šaltinis, kalenantis genys, panelės su riedučiais.

*

Kartais būna baisiai liūdna, nors tai laimingiausia akimirka. Muzikos grotuvas. Gražiai šokanti senutė. Tempiama tuščių namų. Gal? Sustoji, atsiremi į sieną. Kalbos ir nuotraukos.. Sugavęs akis „laikai“ jas. Trumpai, kol „kvepia“. Blizgučiai skruostu kvepia laime. Tada užsinori pats būti čia, ne vienas. Esi čia, bet vienas. Atsimeni visa pasikeistų.. Bet saulė kaip miklūs pirštai prie muzikos instrumentų parduotuvės, bėgioja akimis. Šypsaisi sau, kada nors ir jai...

*

prispaustas prie rudenio saulės
karpytas žiedas –
pražydo.

*

rudenį būna vynuogių
prisiminiau valgant obuolį

*

Gatvę purtė dulksna. Stogai lėtai ją uždengė brėždami vienas į kitą. Pasklido aviečių kvapas. Tokios buvo šios gatvės taisyklės. sulankstomos geltonos plastmasės eglėje stovėjo vienas jų, žmonių nemačiusių dangaus. Tai jiems buvo skirti kvapai ir tamsa. Keistų stulpų ertmėse įspraustus skėčius pakeitė stogai.

*

kai būsiu dvidešimt vienerių kaip tu, būsiu daugiau nei tu dabar, bet tu būsi daugiau nei aš dvidešimt vienerių

*

not tray to explain all things in the same way (3:47 ryte)

*

pamilti galima, kai kvėpuoji pro nosį, kai kvėpuoji pro burną nepamilsi.

*

vis galvoju sukurti eilėraštį, galvoje sukasi dvi eilutės, bet nieko daugiau. Trūksta to kažko, kas ateina staiga ir išeina nepastebėtas, o gal tai ji?

*

vaikštau su kalbančia beždžione, visai nepanašia į beždžionę. saulė, jūra, dideli namai. juose pridėliota pagautų beždžionių dalių. mes vaikštom tarp jų. saulė, jūra, surištų paukščių balsai. visa aplinka sugauta, tik mes laisvi.

*

vaikui žemėje kryžkelės
vytele brauko – dorf

*

Jeigu mūsų draugystė pražūtų, reiškia meilės nebuvo Širdy..? Tad laikyt mano foto nereikia, pažiūrėk, nusijuok, sudraskyk..!

*

vabalų tamsa tik šviesina žiedus

*

Lojimo pradžia stumteli pradžią tvoros

*

rutuliukų uodegyčių avietės turi daug išėjimų lietui krist iš mėnulio.

*

Duobutėje kur baigsis krūtinė
Ir prasidės kaklas

Pozuodama kūnu
Sukūrei šešėlį negyvą

2005–02–22

*

tavo kojos pavadino veidą
po lietaus klaupi drėgna paliest gėles

*

Kiek čia senai su Aiste kartu žaisdavome, lakstydavome, o dabar ji jau savo vaikus vedžioja. Kaip viskas greit eina... Kai kurios gyvenimo istorijos pasipasakoja pačios.

*

ar lietus krenta iš mėnulio?
cypei,
o aš jau rašiau lankeliais

apie
senuko vaidybą.
kaip
mest, bet ne griūt keliais – žolę,

krapštyti po –
kur nereikia

ar lietus krenta iš mėnulio?
cypiu
nežinodamas
2005–08–13

*

maži pasauliai
/
didinimas (neapibrėžti matai)
/
mes
/
didinimas (neapibrėžti matai)
/
dideli pasauliai

milžiniškas dydis lygus mažiausiam, nes jie yra tas pats

*

šunų uostymo grandine
blusos tiesis palapinę

*

tu tik dalis žydinčioj jūroj to
kaip keisis pasaka

*

perrengia gėles merginos
persirengia per atlaidus

*

lapuotas dangus
bus daug šieno –
nieko nesimatys

*

Jei pastatai raketą, o šalimais baltą keramikinę plytelę ir stebi jas iš tolo, tai ir raketa, ir plytelė atrodo kaip skraidantys aparatai?

*

Na žvaigždės iš tikro krenta. Atrodo, jau kris prie pat tavęs, bet įkrenta į šalimais išaugusius krūmus. Tikriausiai dėl to, kad jie vyresni.

*

Juodos seilės. Kažin ar visad svarbu kokios seilės. Juk nesimato.

Prieš žiedus

Dėl nuvytusių žiedų, trūkčioja visos eilės kvapas. Išsilankstęs laidą su šviesa gale, apšviečiu juos, surandu ir išvedu sukūrent prie upės.

*

Didelis plasnoja sparnas su musėm –
Nuskris jos ranką palikę

*

valdovas atėjo susiverti auskarus raudonus ausin.
riebion, utelėton, didelėn, užkimšton, ojojoj.
patalpon atėjus vėrimo, auskarų segimo aparatu, raudonus įmušė skylėn.
žadėti, ilgi, – elito mada ausy.

*

Sukinu į šonus atvirutę,
Mirksi jimanji...

Žãlia už jos,
Skrybėlaitė ant jos,
O akys jos...

Aš sukinu į šonus
Ir mirksi jimanji...

*

Katė krinta, lūžta uodega.
Kitokio nėra,
Vėjo gipsas tėra.

Kreivas pučia vėjas,
Kreiva liks uodega.

Braškių jaunystė

Žiede nutupdęs kojas
Ir žiedlapius jom suviliojęs,
Žiedadulkes doroja vabalas –
Vienas Nostradamų,
Pranašaujančių kažin ką – „braškė burnoj“.

*

Kirai juos nokina,
Skystį seilių nuryjina,
Išlukštena burną,
Ir pipirus byrina.

-

Žuvis jais nutaško
Pipirais taško ištaško

*

Žemeliau bažnyčios gyveno Birutė.
Virš savo namų ir visų pasilipus,
šventą dieną,
už kojos pririšto svambalo galvai,
užnėrė kilpą ir daužė metalą.

*

Aguoną žieduotą Kuosa su žiedu,
laužė nutūpus, kol lyginos rūbus.
Žydėjo medžiai, paskiau jau ir saulė,
vakare vabalus ant savęs suvarius.
Tie vartės ir šoko, karvę vedė iš juoko,
tik mėnuo išskyrė, miego bausmę paskyrė.
Bet purškė lietus, neleido miegoti normaliai,
tad Kuosa su žiedu plovėsi rūbus
ir Aguoną žieduotą vėl laužė nutūpus.

*

Lelija dažo nosis,
rudais tvorų dažais,

nes apsitvėrė nosimis,
savus namus jinai.

*

Fontanas girdo,
baseinas geria.
Nakty prasmirdę,
už plaukmeningų uodo lervų,
viršum vandenio,
abu jie šokį kelia.

*

Pabėgu iš manosios lovos.
Mat guluosi manojoje, bundu kitojoje jos pusėje.

Žmogus paskutinis

Pavojaus sirenos. Refleksas klausyt, ar keisiu lėlių šokį, aplink radijo aparatą.

Pavojaus sirenos, radijo aparatui, sako nelaimę. Keičiu šokį, į šokio pabaigą. Bėgu. Bėgam visi. Žaliu velvetu, vos prieš akimirką vadintu žole, paskutine mūsų žole. Iš čia, iš gyvenimo.

*

Be kailio meškiukas
Meškiukas metalo

Galimybė

Dangus prineša medžius akmens. Du, keli tūkstančiai metų, kai nieko medžiai neužmušė.

*

Paridenau tulpes,
Paklojau drugelius –
Piršiuos.

*

Spruksim nuo vakaro sniego blakstienų,
Baimes ir kūnus atvėrę vienas kitam.

Prie ežero būsim sutikti banginį,
Aplenkę jį miegantį, akis tekančiai saulei atmerkt.

Jausti kojas

Akys, ant pėdų.
Kojom, artyn dangaus.
Į akių duobes, kyla.

*

Apie kitą medžių kalbą, tiesa, pačią pirmąją, kurią žmogus suprato.

Rytuose stovėdami, šviečiant saulei ryto, prakalbo jie.
Bėgo žmogus ir bėgo akyse –
Saulė, – medis, – saulė.
Kartais daug buvo saulių, medžių kartais ir kitaip.

Taip kodas atrodė, taip prakalbo jie.

*

Kaip šovė, taip suko.
Šovė taip, suko kaip šovė.

Kaip šovė?
Šovė taip.
Taip suko?
Suko kaip šovė.

- - -

Galvų judėjimą (žiūrovų) surašiau (šaudymo varžybose).

*

Nežinantiems, tai lietus krenta iš lapuoto dangaus.
Tikrasis dangus mėlynas, bet jis per aukštai.
Net žvaigždės nebe tos.
Žiedai.
Krenta jų daug, gali pasirinkt.
Tu mėgsti violetines, aš jas gaudyt.

Sako, dar kartais mato senąjį dangų.
Tik kodėl, kai ima krist dangaus lapai, negrįžta žmonės?

Pasakos seka, pražys mėnulis ir žmonės statys raketą jam apdulkint.
Bet kas ta raketa, kas mėnulis?

Renku tau žiedus.
Keičiasi norai, kitos spalvos.
Kažkur žvaigždės toli.

Anapus dangaus.

*

Su pienėm palauksiu kaštono baltumo,
Galvas joms trauksiu, kol šimtą po tris suskaičiuos
Ir medų išviręs, baltumo kaštono sulauksiu,
Su pienėm ir pienių medum

*

Supylė man patikusias –
Akvariumui žuvis įpyliau kaip naujas

Ir pakeičiau joms uždarytos upės foną –
Dukters piešta mama

*

Iškvėpdama saulę, kaskart labiau mėnuliu kvapią,
Trauką mėnulio sukūrei –
Plaukams tavo pas jį atsigult

*

Sirpo ir sirpo –
Musė slyvoje purtosi

Carte postale

Bromo – sidabrinio, glancinio
Paroda popierio

Tėvas tarpe draugų
Kakavą neša bobom tom
Devyniom, vieną sudaužęs

Pagaliau nors vieną dieną
Kitapus praeities balta

*

Naktis lombarde
Tarp lempos laido
Užstatyta

- - -

Naktis lombarde
Lempos tarp laido
Užstatyta

*

Suglaudžiau žiedą
Tavo kojų nagiukų –
Mažyčių aguonos žiedlapių

*

Apžergę lavoną traukia dantis
Keturi jie be jūsų su drebančiom akim

O jūs –
Krūtinėm smerkiam
Krūtinėm ir mylim

*

Skruzdėlės rašo, naudojasi užuolaida
Giliausi žodžiai raudonam žiede nutapenti

*

Viliojimo nuotraukos

Per du kaimus

Čia vėjas

Ateik čia pas mane

*

Obuolys šuns plaukuose
Bandyk rinkti obuolį kitur

*

Sušoka į baseiną sugalvotą
Judinti veidus

Tūpia, bėga kiek gali, kyla musės

*

Dingusi, arba arka nuskrista, atvelka spalvas
Dideli daiktai, nertos žemuogės atsisupa

*

Būdami degant laužui, degina akmenis, degina atmintį
Delnais, vandens galu, dubenyje po savimi, plaunasi krūtinės dulkes

*

Ryte tos pusės tvora
Tos nakties uždaryta

*

Alyva nustebo
Nustebus tau

Kvepi nusuktą žiedą
Atsisukę man abi
Ką kvepi ir tu

Su bet kuria
Popieriai iki

Atsuktos abi
Kuria kvepi ir tu

*

Pakalnutės tiesiai,
Prajuokinai mane, jauku

Lyg visi trenkti nori man
Šalia tavęs

- - -

Mėlynos jos

*

Išimta, susiūta,
Migdyta laiku kojų kėdžių
Didelės maža buvai

Kitais kartu
Bet į rankas pabusi

*

Žalia, tik nesvarbu ir geltona
Svarbu, prie lango

Antras aukštas
Laiptais stovi už lango

Žalia, tik nesvarbu ir geltona

*

Svoris varnos
Virpina šaką.
Šašas kūne saulės

*

4:37 pradėjo lašnot

Sudraskytam stikle
Kryžius tyli

Dar naktis
Dar lietus
Leisk, prisiglausiu

*

Iš tolo nematau
Tik tu segi plaukus
Pasikeitusi

Plačių gatvių nori?
Čia jau ne

Vėjas spaudžia prie šono
Ten jau žemai
Besijuokdama
Čia pavojinga

Tokia aikštė
Kaip gražu

Einam
Užmerkiu akis
Einam

Judini kojas
Virš vežamo vaikiško traukinuko
Pakraščiu, kad jo nepastumčiau

Tu
Man sekasi
Tu

*

Skausmas
Prilipdė
Žalią
Širdį

*

Saulę kalbina ar daužo
Debesys užstodami šviesas

Juoduoja kojos grūdeliais aplipę
Purtomų jūroje žiedų

*

Nejuda toluma
Panaši ne į mus virš akių

Sukat lankus žemyn,
Varnos ir paukščiai, nutilkit

*

Plaštakė verkusi
Svarstyklių kabo
Tarpuos paliktuos

*

Svarbu ožiaragis
Jis gražus, tik nenori
Pasakyti, kiek turi kaulų

*

Nuleidusi blakstienas
Popierėliui plaukuose
Parodei į saulę

*

Kai aš namuose, būna tyla
54-ųjų tyla

Saulutė jau virš alyvų, o akyse taip mėlyna
Kvieti pažaisti šonu

Štai dar viena saulutė. Ji manyje. Tokia šilta. Imu ją į rankas, glostau… Tai mano meilė tau, mūsų meilė. Kaip žėrintys šviesos taškeliai mumyse.

*

Rozečių baltas gėlių maistas
Po vandeniu vabalais vaikšto

Kėlioja lūpas vandens saulė
Karštas realybe išnirsiančiam

*

Ištempta dienos plėvė
Vėsta matančiuose –
Jau greit plyš

*

Maišosi veidas
Su klevo sula iš suole
Uždažytų lapų

*

Lėkštėje cukraus
Ant apvalaus stalo
Pasėjome dežavu

*

Sesės šoka
Rydamos sesių plaukus –
Niekada toliau.

*

Choro balsai
Plepūs ir geriantys –
Po priekio pristatymo.

*

Juodi meta
Kietus lapus
Medžiai

Sulaužytam šuns žandikauliui

*

Žalias rožės žiedas
Ogi tavo paprastumas –

Ugnimi išmirkusia
Vaško urve
Sveriamas drebulys

Pabaigus šviesą

Užgesinus gatvę
Liko balos

Nuleidi abi kojas
Šalia sienos, kuri tėra namas

Kažkoks išdaužė stiklą
Ir pasimatė vidurys

Žaviuosi netikėtumais
Ypač kūno randais

Toje stiklo skylėje
Jutau žmogų be žmonių

Dulkes vasaros
Aštrias ir rudas

*

Mus akmenuku nupiešė –
Supame pirštus
Šaukšteliu

Tos Tas Ta

7880-ta pagalvė
7880-ta paklodė

Guli nerami
7880-tas glamžai

Ašaros patraukia
Veido plaukus
Išteka

7880-tos suvels
Vėl užmarštin

*

Nusilenkęs žibintas
Mylimai akį šviesią –
Slepia

*

Arbata ir kankorėžis
Atsigeri – pauostai
Apie ją

Portugališki sausainiai

Nepatogus kisielius
Su gvazdikėliu

Suimi jį
Suduri buteliui
Lauki
Matosi ryškiai –
Didelis šešėlis

Patogios formos kvapo –
Gvazdikėlių

*

Įvažiavau ir neišvažiavau
Noriu žinoti
Ką galvojai kraudamas
Dėžučių piramidę

Nors toli lango garsai
Brėžiniai gimsta raudoni
Savyje maitinami dialogu

Įvažiavau ir neišvažiavau
Kitaip tu
Kitaip aš

Parkritai
Eilinį kartą nereagavo galūnės

*

Uostyk erdvę
Pulkų varnų
Mojuojančių vietoje

Gerk kritusius
Atspindžius vandenyje

Prisispausk uogas
Pamiršdamas krūmą nakčiai

Dėl nakties debesų

*

Vėjas greit nuskins medžių atspalvius
Ir pastatys spalvų stulpus

Stulpai srūva spalvomis
Geriasi į žemę

Žmonės stovi ratu aplink juos
Ir tyli širdimis mylėdami

Žuvytės sumigę žvakidėse
Taip, stulpai
Užmerkę akytes prisivalgę obuoliukų

*

Guosti ašaras
Tavajame aš
Sprogusias vanile

Tave rado
Tu slapsteisi

Guosti ašaras
Kam?

Svajonė tavyje kvepia kitaip
Eisi atgal

*

Žmonės ridena maišus
Maišus jausmų

Austus palmėse
Skaičiuojant apačias
Laikantis viduryje
Galvojant apie viršų

Pagavus jausmą
Nuleidžia rankas
Apglėbia liemenį
Ir užsimerkia

Meilės ciklas

Kaukolių pastatymo būdas
Mudu parodoje

Tu į
Aš į

- - -

Sudaužiau stiklainį su medūzom
Ridenom jį stalu

Tu man
Aš tau
Žadėjai bus desertas

Buvo
Po stalu su tavim ir medūzom
Pokalbis

*

Išbirę sagos
Po nuogą kūną
Skylutėm

Drąsu
Tokią tave
Matyt
Veidrodžiams

Tik skylutėmis

*

Krapštėsi galvą
Eilė damų
Kojomis keisdama svorio centrą

Smagu

Stogai brėždami vienas į kitą
Uždarė gatvę
Nekalbanti kalbėjo papūga
Jai kerpant kuodą

Atėjo karas
Smagumėlis

Glėbiais pūvančius lapus mėtė vaikai
Už užuolaidų pilnos lovos nesiklausė
Gaudžiančių varpų

Meilė lietus susilpnėjęs matomumas
Linksma

*

Mėnulis šlapia
Suknia –
Nustok barškinęs stiklą

*

Bitė įkopė
Į šakelę –
Leisis pasidžiaugusi

*

Plaukas išlinkęs
Paliktoje naktyje –
Rudenį

Esant –
Nematant –
Moters tirštam
Miege

Nutrynus paukščio
Lesamą liniją

- - -

Sniego nemindę
Išlipom
Sumindyt sniegą

Prietema

Žvakes
Juokas
Gesina

Daina
Turi akį
Slaptą
Ne
Van Gogo
Paveiksle

Žvakes
Oras
Gesina
Ir užgesina

*

Namas be garso fono
Su ertmėmis iššokti

Dvynės pienės
Drėksta
Iššokančių lietumi

*

J eilė žmonių
Tiesdama akis
Į geltoną debesį
Šaudo dėmėmis žvaigždes

Mirksim

Byra šviesa tau išskrendant

Nuo kalno šlapio žole
Užgulusių saulę
Ir pražydusių popieriaus žiedų

Akmens moterys
Žiemą žiūrint po kojomis
Kur sukdavaisi tu ant ledo

Mirksim matydami lietų
Išnyrantį iš jūros
Praeities saule

Laikaisi
Stovėdama prie krašto

Byra šviesa

*

Pirštai rado pirštus
Rinkdami slyvas

Iškalė ertmes vandeniui
Mediniuose rąstuose

Sulaukę lietaus drėbė purvą
Ir spaudė jame sėklas

Iš sėklų išdygo nugrimuoti žmonės
Jie vedžiojo vaikus po spindintį sodą

Vaikus kurie dar gims

*

Sukasi stiebelis
Nuo lūpų
Bučinio arbatai

*

Trejybė lūpose
Trys moterys
Maitina tyru grožiu

*

Neuždengtas riešutmedis
Kalbina lietų
Dar visai mažas

*

Seilėti pirštai
Laužo vaflius
Prisnigo ant grindų

*

Paprasti žodžiai, kuriais ėjome visą kelią
Garsai tapę vaizdu – mano pasauliu

Pilnatyje išaugę bokštai skamba giesmėmis
Vaikštai kambariu, lieti drebančias viršūnes jų

Išeidama nusinešei skambesį neišgirstą
Iškastas žemes sunku paslėpti, jos matomos

*

Geltona glaudžiasi prie raudonos
Oranžinė glaudžiasi prie mėlynos

Skruostais kreipdamos galvą

*

Sakralinis žingsnis.
Nuogų pėdų kauliukai
Šviečia.

*

Įsuktos į popierių
Akim atmerktom
Tepa gėlės.

*

Sublizgo snaigė –
Nakty lankstyta ašara
Paleisk ją!

*

Visa krūvelė
Balto šokolado

Horizonte štrichas
Mielos akių

Garais šypsosi šokoladas
Tirpstąs jame

- - -

Lygiai

Bet kiek

Bet kiek burbulų
Violetinių
Bet kur

Kyla bet kur
Nuo varpinės
Bet kiek
Juodais kraštais

Negalėsiu
Kada susimatysim
Bet kur
Kad ir kryžiaus

*

Troškau ugnies
Tu gali atspėti tai

Mano ištreniruotas skėtis
Pridengia mūsų žingsnių foną

Jame
Tik rytoj sužinojau
Nėra pilnaties

Didelės akys ašaroja
Lūpų tepamu blizgesiu klevų

Parvedi ten pat
Čia dar nebuvau

Sapne kopėčios
Jos krenta
Nuo rankų tavų

*

Juda siela pralenkusi fabriką
Galvą pakėlus į sniego viršūnę

Trūksta oro mintyse
Tiek daug jo ten aukštai

Visą gyvenimą kūno skurdas
Aprūkę sparnai balti atmintyje

Šizofrenija žinant
Savo lizdą

*

Ranka rodo vaizdą
Per lėtą
Praeities žurnalų

Eisim stotyje ieškoti striukės

Trys
Keturios
Uodegos
Smarvė

Juda lapų figūrėlės
Lipdamos ant tujų
Ir savęs

Vėjas

38 nevažiavo į stotį
Pusvalandį lauk kitos valandos

Mes norim daugiau vėjo

*

Susidaužk su langu
Stiklų

Trečiadienio meilė

Plikos šakos
Artėja uždengta

Paklosiu lovyte tau
Akimis

Atmerktose
Užmerks

*

Greitai sutemo sakau
Myliu žvaigždes
Jas parodysi žiemą
Kai leisiesi nuo kalno

Ten yra aptvertos kapinės
O norėdavau rinkti lapus
Neišsineši

Nežiūriu į akis kalbėdamas
Gražios jos
Mačiau kuomet atsisukdavai
Noriu pasilikti kitam kartui

*

Liudviko XXII liežuvis
Pasaulyje turiu liežuvį
Jį vienintelį
Saule
Ten mačiau ir vyresnių moterų
O brangioji
Cha cha cha

*

Pailga raudona
Vertikaliai
Kita verkia

Lietaus simfonija
Rėkia rėkia

Nuo mūsų
Prie kitų

Krantai svajojant
Į vandenį

Dar kitų

Mažus žaislus
Dėlios rankos

Kuri jas
Žvaigždėmis
Į riksmą

*

Dvi šviesos
Ryški
Ir

Užsidega
Lipi laiptais
Užgęsta

Pakyla
Kvapas –
Žiemos

*

Atsisėsiu
Stovėsi?

Batai
Tryliktame

Gula lapai
Putos vynuogių viduje

Saldu

Lapus skaito –
Tiesiai paveikslai

Daina
Tryliktam –
Niūniuojama

*

Perpjauta braškė
Abi skanios
Nuo lūpų atsigulęs skystis
Raudonas tirštai
Permatomuose auskaruose

*

Pažastys
Kilsteli pečiais
Šypsaisi
- Nekutenk!
Bijau…

*

Dumblini antakiai saugo nuo kojų
Drebanti ranka niekada nežiūri į akis

*

Šlapia musė
Musė
Musė
Musė
Musė
Musė
Trikampio lango rėmo
Daug musių
Musės rausiasi po žemę
Musių būna daug

*

Vėjas švelniai mėto
Neri į pievą
Žiedai kaip vaikiškų kepurių malūnėliai –
Sukosi, mėtysis, plyšta
Vėjas švelniai mėto

Mėtos myli šermukšnio uogas

*

Lieti šaukštą, danguje nėra šakutės
Teleskopas vagonuose stebi tolimas žvaigždes
Jos jau atsikosi

Krenta medžiai.
Viršūnėmis į žemę – kaip apversti kopūstai

*

Gatvės medžių skaičius.
Garsiai skaičiuoji.

Aplink kalną dykumos.
Garsiai skaičiuoji, nematai manęs.

*

Sunkūs akmenys saugo save
Senos drobės
Vieta susitikti
Nusisukę
Sustingę medžiai sienose
Amžina laikų kaita
Aušta
Užsimerkiam saulei
Debesys gali kartotis
Tyliai
Nusisukę
Nuo skausmo

*

Gatve iki žmogaus vardo
Išvaikytų paleista rankų
Žaibuoja kelio ženklo dalis –
Dangus

Nepamenu tos vietos
Per daug į kairę
Pelėdos akys didelės ir raudonos

Linksmieji kalneliai
Greičiau – greičiau
Ir niekada toliau – toliau

*

Ryte nevalgei.
Snigo.
Bandei įžiūrėt krentančias snaiges –
Šviesų stulpuose.
Vaikštant visada šilta.
Bėgi, pačiam gėda, bet bėgi.
Kartais ateini ten, kur niekuomet nebuvai.
Tu negirdi savojo miesto bažnyčios alsavimo,
Galop tu jos pačios nebematai.
Kur žmonės?
Kodėl čia taip tylu?

Tu laisvas.
Tavo laisvė – tavo miestas.
Bijai tikrovės.
Bijai tylos.

Gal todėl tu tiki miestu.
Ir nesvarbu, koks jo žvilgsnis,
Ir nesvarbu, kad ji didesnis už tave –
Tamsoje visos spalvos vienodos.
Tik tu žinai, jog jis violetinis…

*

Balos
Tolimas staugimas
Akyse trikampis
Tvora
Tarp medžių
Sustoji
Pasislėpęs
Tamsoje
Namo durys
Saulėgrąžos
Kairėje neturi prasmės
Gėlės
Piešinyje
Raudonos
Ant celofano
Lietuje

*

Senų laiškų
Vaikiška daina
Čia mūsų meilė
Taip tuščia, o gal
Bloga…
Taip gera kai kartu
Ir taip atrodo tebūnie
Per amžius…
Bet kas tai, jei daina reiškia simbolį,
O simbolis akmenį

*

meluok
smilgoms
sau

dienos namui
kur bėgo tavo šuo

meluok laukų lietui
mačiusiam tave gimusį

jai
pasakiusiai
balta

*

Optimizmas, pesimizmas…
Tikiu, bus dar daug laikų ir vietų,
Kol liks vienas laikas kartu
Ir daugybė vietų viename bendrame gyvenime.

Kartais reikia pabūti vienam, kartu su lietumi…

Debesys tarytum viena didžiulė žuvis. Akys, šiluma…
Gatvė einanti žemyn, tiksliau aš einu, ne ji… Šlapia ir taip gera…

Pilnatis

Neliko baimės pilnaties
Ir liepas skinant vaidmenis sukūrėm
Atšalt – kieme – palikt

Ilgai akis,
Kadais su meile
Trumpai ir daug,
Dabar tik – noriu

Bijojai, kad galėjau
Aš negaliu!
Ir netikėk kitų balsais
Tik tuo, kas yra – tu

Retos grandinės

Senas ir jaunas
Jaunas klausia
Senas kabina baltus drabužius

Mes prie jūros

Atvirutė
Kur karšta

Jūros vandenin
Paniręs kūnas
Spaudžia

Milžiniški drobiniai paveikslai
Įsmeigti į smėlį
Spalvose prilipę miniatiūriniai dailininkai
Raudona – taškelis
Mėlyna – taškelis

Jūra leidžiasi
Išlipai
Atsegta

Mes prie jūros

Senas ir jaunas
Jaunas klausia
Senas nukabina tamsius drabužius

Lis
Užsisek

Moly molia

Raudona gipsinė galva išversta baltai,
Atsiklaupusi moteris
Renka pinigus ar lietų?

Padėkite muzikantams –
Tai apvalus grožis –

Moly molia, mergaite,
Vykis balandžius!

Sustingę jaunavedžiai telefono būdelėje.
Juos stumia į nuotrauką
Senatvės vakarams.

Karieta –
Prisėdu ir laukiu,
Nemokančios švilpti.

*

Geležiniai dantys užtaiso.
Strėlę –
Nusmailink į sieną.

Išmušė duobę –
Netaikyk į ją.

Tau raudona nepatiko –
Paminklo sraigė,

Į kurią
Nepataikei.

*

Pasiimsiu serbentus
Kol vanduo išgaruos
Užviręs

Sulips antakiai
Tu gersi pieną
Pro baltą užuolaidą į tamsą

*

Iki pusės
Baltai raudonas buvo karas
Saulė atsispindi akyje
Antros
Nematau

Puslankiu po šešėliais
Į priekį ir atgal
Kojos…

*

Bronzinis mėnulis.
Prisirpo mėlynės parašytame inkile.
Lėlės, kylant baltos duonos ir kriaušinio limonado vakarui,
Myli kanarėles.

Druskos tirpalu.
Kiekvieną žolę.
Kas vakarą.
Ratu.
Aplink bažnyčią – nedažytą.

*

Žaliu lapu valaisi batus.
Aštrus miesto rytas rūke –
Atsigulęs kryžiumi.

Statulos apsėstos tamsių žmonių…

Eina.
Eina kiti.
Siauras triukšmas.
Tilto turėkluose žydi gėlės –
Tikra.

Gyveni graikiškame riešute.
Pabusdami.

Prisiglausi.
Dangų trina debesys.
Tegul…
Pamiršta –

*

Mažiau apie tylą nešančią vandenį
Mažiau nematomiems vardams
Nubyrėjusiems juodais vaško trupiniais

Nugriovei –
Pristatė
Raudoną
Lengvą lengvą
Ir
Šaltą
Ryto
Sniegą

Įkvėpti gėlę ir suktis
Tampant mėlynu tašku iš dangaus

- - -

Tašku
Sau

*

Plytele užlipi
Atsitūpusi pieši

Vandens kelias
Žėri akys

Geltona širdis
Einu per ją
Be lietaus

Plytele užlipi
Atsitūpusi pieši

- - -

Atsitūpusi

Jos

Akmeninės gatvės
Reklaminių skelbimų
Nušviestą naktį

Svetima, prisiglaudusi
Ranka

Uždengiu mėnulio dulkes
Žmonės jau išnyko

Eglišakiai bespalviame fotoateljė
Jos veidas
Ne, ne jos

Sidabrinis žiedas
Pamerktas skardiniame veidrody
Akys matančios mane
Ir nematomos man
Jos…

Jos…

*

Baltos uodegos abipus kelio.
Šaltai atsitūpę žodžiai –
Laiko žirgus.

Laimėtos taurės.
Į jas nepils
Besisukančių siūlų.

Mūsų –
Šokinėjančių, kai šalta.

Tamsu.
Gyvenimo istorija – miegas.

Miegančių, kai sunku.

*

Nespalvotas drugelis tamsoje.
Paskutinį kartą…
Virpantys sparnai.

Susiglaudę žmonės.
Šildančiom lūpom – prieš laiką.

Ryto rasa…
Amžini prisiminimai tamsoj.

*

Dūmai –
Jie praleido dviratininkus.
Nesibaigiantis skambutis –
Naktį.

Žmones vadinau savaip,
Jie žaidimus žaidė…
Bažnyčios balkone –
Daužydami stiklą…

Kitur mergaitė.
Džiaugiasi spalvomis
Ir laukia vaivorykštės.

Jų medžiai…
Dviračio padanga.

Aš moku žaisti.
Ir tai supratau –
Pasakęs tau.

*

Mineralinio vandens baras.
Nuogas medis viduje.
Stiklo siena vaikšto lietaus lašai.
Plačios akys šypsosi.
Mama drausmina.
Paliekame vandenį, tai jau tuščia.
Žalias šaltinis.
Į vieną tašką.
Akys stebi.
Nusišypsau.
Medis apsirengė ir išėjo –
Šešėlio šypsena vargina akis.

- Vandens!
- Šalto ar žalio?
- Žalio.
- Šis takas…

*

Dar lakstys – pasakė sapnas naktį,
Duris užvėręs platiems miškams.

Prisilieti prie namo, atšaldyto lietaus.
Tyliai dainuoja kvapai baltosios tulpės.

Po šakomis sunkiom,
Tu kuteni, galu teptuko, spalvotą lapą –
Lietaus lašai, taip tingiai leidžias rūko gijom.

Dar lakstys – pasakė sapnas naktį.
Juoda suknelė, žvilgsnis jam.
Ateis diena – šokdinsiu aš.
Balta ir man...

*

Beldžia pirštai laivo šaltį
Prilipusi jūra gelia vyšnių nuodais

Vejamės
Nulaužti kranai
Išmetamos balos – pilnos

Aš jį apkabinčiau

Tu prisimeni – gal
Traškūs geltoni lapai garuoja saulei
Tu prisimeni – gal

- - -

Rasotos vyšnios,
Drėgnos vyšnios –
Ir vyšnios

*

Judesys nesibaigia.
Ratu pila lopšinę.

Kreivas mėnulis kepa mintyse.
Tu kalbi.
Laiptai užkloti sausa šviesa.
Drėgna…
Trys triušiai šokuoja gatve.

Išeini –
Mano burnoje adatos.
Liūdna –

Katutes

Metu geltoną, gaunu mėlyną.
Nusilupusioje palangėje kabo egzotiškų vaisių
gabaliukai.
Katinas – susimąstęs.

Puodelis stiklinis.
- Pilk čia,
Šoksi sniego angelą?

Plojimai gatvėje.
- Laikas kabinti naują žodį ant medžio.
Taip… pažadinsiu ryte.

Keisti

Erzinu tave erzinu save. Scenarijus. Kažkada juokėmės apie tai pagalvoję. Prabėgo mėnesiai. Leidosi raudonos saulės, bėgo paukščiai…

Mes ramūs ir nepažįstami. Jūra sėdi su mumis. Pasakoja tave. Tyla ir griovė, ir stato, ir griaus…

Galerija

Vitraže žmogaus vardas.
Šokinėji po balomis.
Žaibuoja dangaus detalė – dangus.

Vitražas kampe.
Pynė ir sėdi –
Kėdė prie ežero.
Anksti rytą skrenda gulbės.

Galerija.
Gražios mintys –
Metalinių vielučių galuose.

*

Serbentinė.
Varpelis skambėjo vieną kartą.
Už nugaros kalba –
Klausausi ir tyliu.

Mokytojau,
Aš noriu išmokti būti –
Serbentiniu.

Melo dija

Deganti salė tarp lentynų
Perukas prašo tylos –
Nusisukusių žalių lėlių

Skubėjo tiesiai grindimis
Pasisveikina juodas šuva
Atsuki atgal –
Pasisveikina

Tylos pasaulis spalvoje
Pokalbio tema – oranžinė –
Spalvina balsas, netekęs kantrybės

Kaukės

Grojančios kaukės išlydi draugą
Molėtas kelias, sugriuvę pastatai
Pilkuma ir neviltis

Juodi debesys virš bažnyčios
Sutiktos akys žaidžia
Nebylios – rodančios pirštu į dangų

Skirtingos valandos piešiniuose
Nors piešėme kartu

Grojančios kaukės groja
Viduryje palinkusio –
Lyg išprievartauto kelio

Mes ramūs

Mes ramūs ir nepažįstami
Jūra sėdi su tavimi
Pasakoja – tave

Arbata pripranta prie vaizdo
Saulės laikrodis muša naktį
Bežiūrint vienas į kitą

Jūra sėdi su mumis
Mes ramūs ir nepažįstami
Kambaryje nr. Vienuolika

1

Folija apkabinus aviečių stiebus.
Miškas supasi lovoje –
Pamažėle pamažėle.
Ir vėl…

Linksma prižiūrėti žvakes –
Jos apsimeta.

Danguje žuvis skuba plaukti.
Pasaulis mažas.
Kyla raketos.
Visur folija.
Nėra kur skristi –
Nėra kur plaukti.

Linksma prižiūrėti žvakes –
Jos apsimeta.

Utopija

Trečiame aukšte skraido balandžiai.
Išmokau sapnuoti sapnus,
Kuriuose vaikštau.

Atmerki akis –
Baltos lubos.
Pamenu knygą,
Raudonais viršeliais.
Pavasaris.
Praleistas koridoriuje
Ir raustanti meilė.

Geltoni vabalai.
Tūpia tavo plaukuose.
Galvoja –
Tu gėlė.

Kvepi.
Kvėpuojant pamilstama.
Kvepalai.
Kvepalai.

Atsidarys durys –
Atneš termometrą.
Lauksiu sapno.
Nežinodamas ateities.

*

Pravertas lagaminas
Akmeninės nutapytos akmens akys
Matė
Seną dangų

Rašyti daug čia nėra kur
Prisiminimui žodžiai keli liks čia
Žodžiai rašyti liks lape
O meilė tau mano širdyje

Stiklan įsisiurbę veidai
Sekančiom akim
Daug žalio
Gilyn į rūsį
Po pagalve
Nuo atstumtųjų
Dabar lygių

Pasibaigė koncertas
Nustojo lyti
Išskleidi raudoną skėtį
Eini
Ten kur drambliai važinėja dviračiais
Ir kvepia makaronais

Rašyti daug čia nėra kur
Prisiminimui žodžiai keli liks čia
Žodžiai rašyti liks lape
O meilė tau mano širdyje

Lagaminas ir toliau seka
Keleiviams
Pasakas
Apie princesę
Geltonais plaukais

*

Atgal.
Vienas du.
Noriu apsisukti –
Lapų krūvoje.
Užuolaida ant peties.

Žmogus iš morkos.
Spardant burokus –
Apšviestoje gatvėje.
Blizgančios snaigės –
Tirpsta tapetuose.
Praeini ir nusižiovauji.
Žmogus –
Nori miego.

35 dienos

Medžių rūkas.
Bėgiuose.

Juodas namas.
Besisukantis ore –
Ledas.
Ore.

- - -

Nuoga.
Pamerkus.
Margi obuoliai.
Kojos.
Rudam vandeny.

Niekados nevažiuoja.
Nieko traukiniai.
Virš manęs –
Draudžiama eiti.

- - -

Tiltai rūke –
Baigiasi.

Labas vakaras.
Labas rytas.

Gėlė

Eilės raudonų gėlių.
Naktį jas lygindavo.
Laikraščiai.

Lūpos.
Paslėpta rankoje.
Juodu kostiumu.
Gėlė –
Raudona.

Šviesa toli.
Ji aukšta.
Bėgu kvapu –
Tavuoju.

Lūpos.
Stovint.
Užmigus.
Lyjant.
Ir apsikabinus.
Kartu.

Žalias stiebelis.

Jaukiame mieste

Galima stovėti.
Galima gulėti.
Prie sienos.
Jaukiame mieste.

Ryte –
Plastilininė saulė.
Vakare –
Kaštonai pro langą.

Žemyn gatve.
Šaligatvis.
Vakar –
Čia sėdėjau.

Tamsoje.
Tu juokeisi –
Iš liūdesio.
Užsimerkus.

Svetimame kieme –
Viskas kitaip.
Nežinoma gatvė –
Kitos žvaigždės.

Bet, –
Aš priprasiu.
Prie sienos.
Jaukiame mieste.

*

Viršuje.
Aplink kapinės.
Maži –
Prisiglaudę –
Vardai.
Parke.
Be kelių…

Čia šalta.
Ir – kažkaip gera.
Vakare.

- - -

Arbata

Tada skanaus…
- Skanaus.

*

Bokštas.
Sukryžiuotais metaliniais strypais.
Vienas –
Su lietumi.
Užmirštas –

Naktį ieškojo –
Ten apačioje.
Žiūrint į laikrodį,
Prisimerkus.

Dūmai.
Paskendę žodžiai –
Ausyse.

Skaičiuotos lentos.
Ant tilto.
Laukiant lietaus.
Slidžioje gatvėje.
Grojant orkestrui –
Praeinančiam.

Tolumoje –
Ieškotoji.
Kaip visos –
Lyjant lietui…

Gera būti vienam.

*

Mėnulis.
Grįžtant vakare iš bažnyčios.
Dviese…
Varteliai –
Tik mintyse, nepaliesti mano rankos.
Plonas namas.
Šešiomis užmerktomis akimis.
Už jų gulinčios istorijos.
Purvinas kibiras išpiltas pro langą.
Lange knyga.
Grįžtant vakare iš bažnyčios.
Mėnulis.
Skambant muzikai,
Keistai… kažkokiai… senai…

Nuotrauka

Popierinės gyvos žuvėdros sušlapę.
Atbėgantis lietus vakaro horizonte,
Įbridęs į vandenį šėlstant vėjui.
Už fotoaparato šypsena – fotografuoju.

Batai rankose sušlapę.
Smėlyje mūsų vardai užrašyti kito koja…
Pamestas kambarys – geležinis, glamonėjamas jūros.
Viduje melsva gėlelė –
Kaip ji tau tinka – plaukuose.
Trakšt – vaizduotės nuotrauka –
Toli – žalsvos, akys jūros, drėgnos, – nepasieks…

Tamsos žvaigždės

Baltas vėžys tamsos žvaigždėse.
Naktį lijo žodžiais tavais.
Geltona rožė kreivoje vazoje.
Obuoliai ant žolės, nenukritę, – žalios.

Pavargęs kelias.
Mačiau tave praeinant.
Ir kely, ir many taip tuščia…
Vaikystėje mokėjau skristi.
Žvaigždė nukrito prie pat kojų.
Žvaigždė, tūkstančiai žvaigždžių –
Daugybe rytmečių manaisiais žodžiais lijo tau.

Geltona rožė paslydo kreivoje vazoje –
Kaip tavo akys be žodžių, be tiesos, be…

Naktis

Daugybė laiptų sukasi ratu.
Mažyčiai jie, lengvi kaip juokas.
Žmonių veidai ant jų su kūnais,
Suknelės, šaltos rankos delnuose.

Kampe, jau nusileidus, įvaizdis žmogaus.
Stora knyga ir dialogas vaiko akimis.
Atspėk iš trijų, kuri tavoji?
Pasilieku čia aš, nors tai kvepia.

Kambarys dešinėje be užrašo, be durų.
Palėpė skatina aistras savaime juodas.
Tie laiptai, vėl žvilgsnis netikėtas –
Krentu žemyn, be skausmo, dėl jos juk…

Greta

Skylė stale,
Vėl kreivas raštas.
Monograma sena –
Jaunos, aštrios tai rankos darbas…

Išplėšta skiautė –
Padėklas porai.
Juoda, dygi dirva –
Jų motina.

Šviesus, įskilęs langas,
Mėnulio žaismas.
Ir tįstantys šešėliai jų…
Ant stalo vingių –
Susiglaudę…

Raudonas

Myliu,
Nors tai ir juoda.
Bandau apverst,
Tačiau…
Tatai neturi formos.

Užmerk, atmerk akis.
Esi raidė,
Kuri nespėja.
Tamsa.
Tu nieko nematai.

Tas kvapas –
Kai buvome kur žalia.
Geltonai nudažo –
Krentančią tamsą…

Myliu…
Nors tai ir juoda.
Ištirpęs siluetas,
Viltis beformė.

Vėl dūžis…
Įstatymas raidės.
Klaiki naktis.
Ir vakaras ryte…

Pažvelk –
Bet juk tamsu…
Uoga lėkštutėj.
Ir vėl tamsa – kurios nėra…
Tik skonis likęs –
Raudonas…

Įtampa

Rožė.
Kas?
Balta.
Kur?
Mirtis.
Žalia?
Balta.
Tu žinai?
Visi žino.
Iš kur?
Mes mirę.
Kada?
Vėl gyvensime…
Ką?
Mes esame.
O kaipgi?
Mūsų nėr…
Sapnuoji
Tai mano sapnas…
Kodėl kalbi?
Tu manyje.
Tu tai aš?
Ne.
Tai?..
TU.

Šmėkla

Tu vėl šalia.
Bet kas tu?
Naktinis siluetas tavo,
Nežinoma kalba.
Palauk!
Sustok!
Nejau aš kurčias?

Sakai tu mano laimė?
Palik mane,
Gyvenimas dar ilgas…
Nesuprantu tavęs,
Nes dar ne laikas.
Esi iš ateities –
Aš tai žinau.
Mane lydėsi
Likime.

Nesakyk,
Nenoriu.
Tebūnie…
Dar vaikas aš,
Žmogus.
Tai mūsų paslaptis.

*

Traukinys,
Čaižus jo riksmas.
Drebu.
Aš vienas,
Kambary prisiminimų…

Švelni ranka,
Paguodos žodis
Bet jų nėra!
Ir baimė traukiniui…
Greičiau diena!

Šokoladinė pora.
Traukinys jau nuvažiavo.
Žvelgiu aukštyn…
Aš jau saugus.
Pora.
Mes vėl kartu...

Šilta

Nuoga.
Jau trečias šiandien…
Raudonas veidrodis.
Naktis.

Tai aš?
Tai mano veidas,
Bet širdis ne ta.
Tu svetima…

Balti milteliai.
Gurkšnis…
Garsus beldimas į duris.
Ketvirtas…

Nuoga.
Šalta kaip ledas.
Ketvirtas…
Tik žvilgsnis šiltas…

Diena.
Tu jau ne čia…
Balti chalatai,
Rausva nuoga diena.

Tik veidrodis –
Jis viską matė…
Ketvirtas…
Tu jam pirma.

Šiukšlė

Pasilenkiau žemyn,
Pakėliau ją.
Šlapia…

Padėsiu!
Delne vinis.
Štai tuščias lapas.
Prigulk…
Paveikslas šitas mano.
Tu rūbas, o kūnas gundo…

Apklotas mėlynas tiks?
Tau šalta?
Palauk, nudžius,
Užtepsiu antrą šiltą sluoksnį…
Gera?
Dabar esi Tu,
Ne vidus…

Dėkoji!
Nėra už ką…
Aš su Tavim.
Pakelk mane –
Aš irgi šlapias…

Žaislas

Kai žaislą rankoje laikysiu,
Žiūrės jo juodos akys į mane.
Nusišypsos…
Ne jis, o akys, kurios man viską pasakys.
Negyvas jis, bet gyvas…
Anas pasaulis liūdnas?
Nusišypsos…

Ruduo gilus už sienos.
Prie lango vėlei aš.
Lietus…
Nusišypsos…
Viltis – ji drąsina mane.

Kai žaislas kris žemyn,
Nusišypsos…
Bet verksiu aš…

*

Mes vaikščiosim, kol kojų neskaudės, pavargę krisime į žolę,
Aš glamonėsiu Tavo švelnią odą ir svaigsiu sielos jauduly.
Aš virpančiomis rankomis kedensiu Tavo plaukus,
Karštomis lūpomis bučiuosiu Tau akis.
Nebus būtybių šių dvejų, tebus viena tik.
Gamta mus pasirinko, ji uždegė širdys mūs meilę.
Vos vienas kitą ankstų rytmetį išvydę, supratom,
Kad amžinai Mes būsime kartu.
Dangus Mums vaizdiniais kartosis, jame matysime Mes svajones.
Mums pirmą kartą susitikus, tamsiam dangui žvaigždė nukris.
Ir pasakys ji, danguje palikdama tik tuščią lapą,
Kad matoma yra nematoma, o tuščia – štai kur paslaptis.
Mes tai suprasim, nes mylėsim, mylėsim meile milžinų,
Kurių ne ūgis buvo didis, o širdys kupinos vilčių ir meilės kerinčių kerų.
Pasensim, senatvė mus išskirs, ir jei išeisi Tu pirmoji,
Aš seksiu Tau iš paskos amžinai, nes liūdesys užgrauš mane,
Nebetekės man saulė, aš nelaimingas būsiu, Tavęs nebus šalia.
O kai numiręs pasakų šalį aš atsidursiu, Tave aš soduos spindinčiuos išvysiu,
Po medžių šakomis. Tu verksi ir ašaras balta ranka nubrauksi.
Aš atsisėsiu prie Tavęs, paimsiu Tavo ranką. Neverk,
Mes vėl kartu – sakysiu aš žiūrėdamas į šėlstančias kaip jūra Tavas akis.
Mūs neišskirs, nei laikas, nei kiti pasauliai, nei blogio kėslai sparnuoto vėjo nešami.
Taip lėmė mūs likimas, pasaulis nekovos prieš Mus, o dovanos tik Meilę tyrą,
Ir akmenin iškals žodžius šiuos:
Myliu…

Kaimynai tik geru žodžiu minės Mus,
Nustebę klaus kas kart – Ar galima mylėti šitaip žmogų,
Kaip myli jie viens kitą?
Vaikai užaugs, pabėgs, tokia jau jų valia.
Gyvenimas jiems duotas tam, kad kurt,
Sukurti meilės, laimės žemę.
Mes buvom pradininkai minties šitos.
Jie mūsų kūnas, kuris šitai tęsia.

*

Sušilo gamta,
Atėjo diena.
Nušvito raudonai
Pamiškės tvoros kluonai.

Pragydo gaidžiai,
Pašoko žmonės staigiai.
Tekėjo vanduo,
Augo saulės vaidmuo.

Bitės pabudo,
Varnos sujudo,
Bažnyčios varpai –
Skambėti sukruto.

Praėjo diena
Visų labai laukta,
Nukrito šešėliai,
Triukšmavo tyla.

Saulė paskendo
Gamtos ramume.
Užmigo viskas
Kaip būna sapne.

*

Saulė pagaliau eina miegoti,
Nes atsibodo svajoti.
Pėdos palieka žymę sniege.
Sniegas tirpsta laukuose.

Skruzdės skuba į darbą.
Joms pragariškai šalta.
Varnos tinginiauja medyje.
Jų kranksėjimas girdisi bičių avilyje.

Eina žmogus keliu,
Pravažiuoja mašina.
Žmogus pagalvoja – prasta diena,
Aptaško jį mašina.

Sniego nebėra.
Pėdos žymė purve.
Purvas juodas
Žymė balta.

Tamsu,
Bet balta.
Balta?
Juk tamsu!

Vasara

Visur sodai gražūs žydi
Ir bitutės nektaro jiems pavydi.
Laukuose gėlelių pilna
Mirga, šviečia kuokštai smilgų.
Ant kelmų prižėlę kerpių,
Netoliese tupi pulkas erkių.
Tupi ant paparčio lapo,
Austriškai viena kitai kažką sako.
Saulė leidžiasi viduryje lauko
Raudonuoja dangus iš džiaugsmo.
Ančių pulkas garsiai klega
Mato, kad dangui kažkas negera daros.
Oras staigiai pablogėja,
Nutaria nueiti erkės pas siuvėją.
Antys slepiasi tarp krūmų,
Saulė leidžiasi į savo rūmus.